Jobo 33

₁Tad dabar, Jobai, klausykis mano kalbos,

įsiklausyk į kiekvieną žodį.

₂Štai atveriu aš burną,

ir mano žodžiai ant liežuvio galo.

₃Mano žodžiai eis iš pačios širdies,

mano lūpos tars gryną tiesą.

₄Dievo Dvasia mane sukūrė,

Visagalio alsavimas laiko mane gyvą.

₅Jei pajėgi, atsakyk man;

pasirenk ir kibk į mane!

₆Dievo akyse aš tau lygus;

aš irgi paimtas iš molio.

₇Tad nėra tau ko manęs bijoti,

ir mano ranka tavęs neprislėgs.

₈Iš tikrųjų tu kalbėjai man tiesiai į ausis,

aš girdėjau tavo žodžių skambesį.

₉Tu sakai: ‘Esu tyras, nenusižengęs;

esu nekaltas, nėra manyje kaltės.

₁₀Bet jis randa dingsčių prieš mane,

laiko mane savo priešu;

₁₁mano kojas jis deda į šiekštą,

stebi visus mano takus’.

₁₂Čia tu neteisus, aš tau sakau,

nes Dievas didesnis už žmogų.

₁₃Kam gi bylinėjiesi su juo,

kad jis neatsako tau žodis į žodį?

₁₄Juk Dievas kalba daug kartų,

nors žmonės to ir nesupranta,

₁₅sapne, nakties regėjime,

žmonėms giliai įmigus ir gulint lovose.

₁₆Tada jis atveria žmonėms ausis

ir, juos įspėdamas, sukelia baimę,

₁₇kad užkirstų kelią žmogui pikta daryti,

kad apsaugotų jį nuo puikybės,

₁₈kad išgelbėtų jo gyvastį nuo kapo,

o gyvybę – nuo kalavijo.

₁₉Žmogų pamoko ir skausmai lovoje,

ir nesiliaujanti kaulų gėla.

₂₀Sergančiam žmogui koktu pasižiūrėti į maistą,

net skanėstų jis negali pakęsti.

₂₁Jo kūnas taip sunyksta, kad sunku į jį žiūrėti,

o kaulai, kadaise nematomi, dabar kyšo.

₂₂Prie kapo duobės jis priartėja,

jo gyvastis – prie mirusiųjų buveinės.

₂₃Jeigu tuomet prie jo prieitų angelas,

vienas tarpininkas iš tūkstančių,

norėdamas parodyti žmogui jo pareigą,

₂₄atjaustų jį ir sakytų:

‘Neleisk jam žengti į kapą,

radau jam išpirką.

₂₅Teatjaunėja jo kūnas,

tegrįžta jis į savo jaunystės dienas!’ –

₂₆žmogus melstųsi Dievui, ir jis išklausytų,

leistų eiti į jo Artumą su džiaugsmu,

nes Dievas grąžintų mirtingajam jo teisumą.

₂₇Tas žmogus skelbtų kitiems sakydamas:

‘Nusidėjau, nusižengiau,

bet Dievas nebaudė manęs kaip buvau nusipelnęs.

₂₈Jis išgelbėjo mano gyvastį nuo kapo,

ir aš matau gyvenimo šviesą’.

₂₉Iš tikrųjų Dievas daro visa tai

žmogui ne vieną kartą,

₃₀norėdamas pargrąžinti nuo kapo,

kad jis pamatytų gyvenimo šviesą.

₃₁Dėmėkis tai, Jobai, klausykis manęs!

Tylėk, o aš kalbėsiu.

₃₂Jei turi ką atsakyti, sakyk;

kalbėk, nes man malonu būtų tave pateisinti.

₃₃Jei ne, tai klausykis manęs;

tylėk, aš pamokysiu tave išminties“.